žemėjis

žẽmėjis, -i adj. emph., žemė́jis; Sut = žemėjęjis 1: Nes dūšia, pikta būdama, tiemus daiktamus, nū sančiomus, paduota ir žẽmėjuose gėriuose išjuosta, uždengia sau atenčias anas kančias DP312. Čia gali bylotis apie meilę dangaus ir apie patrėmimą tų žemė́jų daiktų DK51.